Pokalbis su rašytoja, filosofijos magistrante Agnė Alijauskaitė

Agnė Alijauskaitė yra jauna vilnietė, studijuojanti Vilniaus universitete savo mėgstamą discipliną - filosofiją. Ji yra atvira, savo nuomonę viešoje erdvėje norinti ir sugebanti reikšti jauna moteris. Ji mąsto kritiškai, savo aplinką ir pasaulį atidžiai analizuoja, todėl sugeba įvairiomis temomis pateikti gilių įžvalgų. Keletu tokių įžvalgų ji sutiko pasidalinti ir su mumis.

- Agne, šiuo metu esi filosofijos studijų magistrantė. Ar nutuoki, iš kur atsirado potraukis visų mokslų motinai? Kada į filosofiją pradėjai žvelgti kaip į disciplinuotą sistemą, o ne tik kaip į gyvenimiškų klausimų kėlimą ir atsakymų ieškojimą?

-Labai geras pastebėjimas – visų mokslų motinai. Dabar pernelyg retai prisimenama, kad filosofija buvo ir, drįstu sakyti, yra visų mokslų, žinių pagrindas, be kurio įmanomas tik paviršutiniškas specializuotos srities supratimas, techninis metodo įvaldymas, dažnai atitolinantis nuo gebėjimo pamatyti visumą. Nors patiems filosofams būdinga imtis kritikos savo sistemos (ypač didžiųjų filosofinių sistemų) atžvilgiu, mąstymo įrankius šiai kritikai suteikia ta pati įžvalga – supratimas, kad išminties siekis neužtikrina jos turėjimo. Siauras disciplinas atstovaujantys mokslininkai, tarsi tikri užsispyrę vaikai, dažnai apsigauna manydami, kad jau turi patikimą žinojimą. Tada jau motina primena apie save – paaiškėja, kad anksčiau gauti duomenys buvo klaidingi, kad naujesni - rodo visai priešingus rezultatus. Kitaip sakant, atsiranda vietos filosofinei nuostabai, abejonei patikimu žinojimu ir tuo, ar jis apskritai įmanomas.

Nuosekliai žvelgti į filosofiją, kaip į disciplinuotą sistemą, pradėjau tik įstojusi į universitetą, nenuosekliai – kur kas anksčiau.

- Turbūt buvai vienas iš tų smalsių vaikų. Ar sugebėjimas teoriškai ką nors suprasti, bandyti įsivaizduoti ir analizuoti tau visada sukeldavo pasitenkinimą?

- Buvau smalsus, bet labai intravertiškas vaikas, kuris dažniausiai stebėdavo, analizuodavo aplinką, žmones. Vietoje to, kad kieme žaisčiau su kitais vaikais, dažniau tiesiog stebėdavau juos ir galvodavau, kodėl jie mėto tą kamuolį ar slapstosi už namų sienų. Apskritai daugiau bendraudavau su suaugusiais žmonėmis – kai mama dirbo bibliotekoje, nuolatos leisdavau ten ištisas valandas. Turbūt buvau tapusi jauniausia ir ištikimiausia mamos bendradarbių drauge. Bendrauti su suaugusiais žmonėmis ir stengtis suprasti jų kasdienes problemas man tuo metu buvo gal netgi įdomiau nei skaityti bibliotekoje esančias pasakų knygas, nors tikrai nevengdavau ir to. Mėgau skaityti, mokytis, bet nemėgau mokyklos. O štai mokykla mane visai mėgo, dažnai siųsdavo į įvairius literatūros konkursus. Dėl to ne visada mėgdavo kai kurie bendraamžiai. Iki šiol bandau suprasti tai teoriškai.

Kai vasarą atostogaudavau kaime, mėgdavau jaukintis įvairius gyvūnus, iškart su jais susidraugaudavau. Vieną iš tokių vasarų, vos pasirodžius lietuviškam vertimui, perskaičiau J. P. Sartre’o „Sieną“. Tada buvau, atrodo, vienuolikos metų. Filosofinių knygų skaityti taip ir nenustojau, nors dar ilgai buvau įsitikinusi, kad skaitau grožinę literatūrą. Tuo šiek tiek suabejojau tik susidūrusi su I. Kanto „Prolegomenais“.

- Papasakok, kur mokeisi ir, kokių išvadų pavvykos pasiekti apie lietuvišką, o gal apskritai – europietišką švietimo sistemą?

- Kadangi šiuo metu atstovauju humanitarinius mokslus (studijuoju filosofijos magistrantūroje, prieš tai esu baigusi socialinius mokslus, komunikacijos krypties bakalauro studijas), į išsilavinimą žiūrėti vien iš apčiuopiamos, suskaičiuojamos naudos perspektyvos - nebūtų teisinga. Filosofė Martha Nussbaum savo knygoje „Ne dėl naudos: kodėl demokratijai reikia humanitarinių mokslų“ pastebėjo, kad jeigu nesikeis požiūris į švietimą, greitai matysime ištisas kartas naudingų mašinų, bet ne savarankiškai, kritiškai ir atsakingai mąstančių piliečių. Humanistika lavina mąstymą ir vaizduotę, o tokie gebėjimai pritaikomi pačiose įvairiausiose srityse, nuo think-tank’ų iki įvairių vadybos, verslo sričių, jei jau dairomės naudos. Kita vertus, kas iš tos naudos, jei svarbūs, nors ir naudingi, sprendimai nebus priimami kritiškai, atsakingai įvertinus situaciją, apgalvojus galimas pasekmes ne tik savo, bet ir kitų žmonių atžvilgiu?

Kadangi pačiai teko studijuoti tik Vilniaus universitete, būtų pernelyg drąsu daryti išvadas, apimančias visą Lietuvos ar Europos švietimo sistemą. Taip, mūsų šalies sistema neabejotinai turi trūkumų, pradedant ekonomine situacija, dėl kurios daug jaunų žmonių paprasčiausiai negali studijuoti kokybiškai, nes studijuodami turi dirbti tam, kad išgyventų. Labai panaši situacija, deja, ištikusi ir dėstytojus. Siekiant studijų kokybės gerėjimo tiek vieniems, tiek kitiems turėtų būti suteiktos galimybės gyventi oriai.

Nepaisant to, įgytas išsilavinimas dažniausiai būna toks, kokį žmogus nori ir stengiasi įgyti, kitaip sakant, kiek žinių ir gebėjimų pasiima pats – ne naudingą mašiną pripildančios informacijos, kuri užsimiršta po egzamino, bet, pavyzdžiui, tradicijos pažinimą ir gebėjimą ją sukritikuoti.

- Užsiimi kūryba. Ar dažnai apie tai galvoji ir kodėl tau jos reikia? Ar manai, kad jos reikia ir kitiems?

- Mano kūryba spaudoje pradėta publikuoti labai anksti, net neįpusėjus paauglystei. Ankstyvi debiutai visada yra drąsūs, įpareigojantys gal kiek mažiau nei vėlyvi. Kita vertus, net vaikystėje buvo mažai etapų, kuriuose nebūtų justi įpareigojančios įtampos. Matyt, vienas šios įtampos rezultatų buvo tai, kad niekuomet nerašydavau juodraščių – iš baimės nespėti užbaigti tekstą per skirtą laiką (klasėje ar įvairiuose konkursuose), kuri vėliau, nors su visais dešimtukais ir kitais blizgučiais, panašu, transformavosi į baimę padaryti bet kokią klaidą. Labai ilgai nežinojau, kaip atrodo klaida, nes nežinojau, kaip atrodo juodraštis. Taigi dabar mokausi daryti klaidas, kitaip sakant, mokausi mokytis.

Dabar kūrybai skiriu mažai dėmesio, dažniau tada, kai minties turinys netelpa į filosofinės esė ar akademinio teksto formą. Vis dėlto kartais nustembu, kad žodinė kūryba vaizdų pertekliaus laikais vis dar išlaiko savo skaitytojų ratą. Džiugu, kai ne tik iš kolegų, spaudos atstovų, bet ir iš skaitytojų tenka sulaukti pasidalinimų įspūdžiais, gyvų reakcijų į vieną ar kitą mintį – nesvarbu, kokia forma ji būtų išsakyta.

- Sakei, kad tave domina politika. Ką konkrečiai turėjai omenyje? Įsivaizduok, jog esu Australijos čiabuvis, gyvenęs krūmuose ir niekada nematęs baltojo žmogaus. Tik per klaidą suprasiu kalbą, kuria man atsakysi.

Susidomėjus etika likti anapus teorinio politikos pažinimo - beveik neįmanoma. Tai labai giminingos, persidengiančios sritys, kuriose keliami klausimai neretai sutampa. Pavyzdžiui, abortų, eutanazijos klausimai dažniausiai pozicionuojami kaip etiniai, bet kartu jie neišvengiamai politiški, kadangi priklauso nuo konkrečios valstybės įstatymų, o teisinės valstybės pagrindas yra Konstitucija. Taigi jeigu baltasis žmogus, kuriam užduodi klausimą, kada nors galvos apie eutanaziją, jam teks pasidomėti savo šalies politika.

Kita vertus, jeigu šis baltasis žmogus žiūri į politiškumą iš postmodernios perspektyvos, politiški jam bus ir patys krūmai, kuriuose gyvena čiabuvis.

- Kokias problemas įžvelgi Lietuvos vidaus ir išorės politikoje?

- Manau, kad viena didžiausių Lietuvos problemų yra piliečių apolitiškumas, nesidomėjimas priimamais sprendimais, savo pilietinėmis teisėmis. Mes didžiuojamės, kad nesidomime politika ir šis pasididžiavimas nuskriaudžia mus pačius, kadangi, bent iš dalies, nulemia esamą politinę, ekonominę situaciją ir iš jos kylančius kasdienius iššūkius. Mums trūksta pilietinio balso, kuris labai aiškiai išsakytų pagrindines pilietinės visuomenės idėjas. Tai padėtų išeiti iš uždaro nepasitikėjimo vieni kitais, o kartu ir valdančiaisiais.

Tai itin svarbu dabar, kai po JAV rinkimų ir Brexit’o artėjant kitų Europos šalių rinkimams, juntamas radikaliųjų politinių jėgų stiprėjimas. Europai kaip niekad reikalinga diskusija, pagrįsta ne staigų susiskaldymą, susipriešinimą skatinančiais lozungais, bet bendrų tikslų ir strategijų aptarimu.

- Ką plačiajai visuomenei, kuri nesidomi filosofija (tai sakydamas neturiu omenyje jokios kritikos), gali papasakoti apie Imanuelį Kantą iš intriguojančios pusės, kad ir bankininkui ir šachtininkui iš Tibeto būtų įdomu?

-Kantas – iš Karaliaučiaus, beveik tikras lietuvis. Žmonės sako, kad pradėjęs skaityti Rousseau net praleido savo kasdienį pasivaikščiojimą, o savo pasivaikščiojimų Kantas niekada nepraleisdavo. Kiti žmonės sako, kad Kanto idėjos davė pradinį impulsą totalitarizmui. Kaip yra iš tikrųjų? Sužinosite tik paskaitę patys.

- „Įdomu suprasti kūrėjo ir jo moralinių apsisprendimų santykį.“ Ar tau įdomu, kodėl dauguma menininkų yra svaigalų, greito gyvenimo tempo mėgėjai, išsišaukiantys moralumo normų laužytojai? Ar dauguma jų tiesiog yra dėmesio vergai, ar šis reiškinys turi giliau užkastas priežastis?

-Menininkams, kaip ir dažnam filosofui, būdingas egocentrizmas. Dažniausiai šios narciziškos asmenybės nevengia dėmesio. Tačiau tai nebūtinai vertintina, kaip kažkas smerktino – tam, kad pasidalintum savo kūryba, turi tikėti, kad ji bent kiek svarbi, taigi turi būti bent šiek tiek egocentriškas. Tik čia, kaip ir daugeliu atvejų, taikyčiau vidurio kelio taisyklę, ieškočiau saiko. Menininkai dažnai nepasižymi nuosaikumu, jiems būdingas normų laužymas, nustatytų ribų peržengimas. Ypač tiems, kurie sukuria ar bent pretenduoja į naujumą. Kai iškyla dilema, reikia pasirinkti tarp gėrio ir grožio, menininkai dažnai pasirenka antrąjį, tik, mano manymu, dažnai ne gerai apmąstę savo pasirinkimą, įvertinę pasekmes kitų atžvilgiu, bet tiesiog iš nežinojimo, kaip žaidžiantis vaikas, kuris sužino, kas yra skausmas, tik nusideginęs pirštą. Man įdomu ne teisti, bet suprasti, kaip vienas asmuo savyje suderina skirtingus vaidmenis, kas lemia jo pasirinkimus. Net jei postmoderniam menui galioja anything goes principas, nepanašu, kad jis galioja ir kiekvienam menininko (kaip asmens) priimamam sprendimui. Senovės graikai turėjo kalokagatijos, gėrio ir grožio sutapimo, principą, mes turime bjaurumo estetiką, bet, ar tokia estetika nutrina ir bet kokius gėrio kriterijus?

- Ką mėgsti veikti Vilniuje, kai lauke šilta, šviečia saulė ir nereikia dirbti?

-Vaikščioti. Kaskart pamatau, kad Vilniuje yra bent viena gatve daugiau nei maniau iki šiol.

- Tradicinis klausimas: kodėl Vilnius yra gera vieta gyventi?

-Todėl, kad turime savo Baziliską – visa laimė, aprašytą Kristinos Sabaliauskaitės, bet dar nesutiktą.

AgnėAlijauskaitė Filosofija Etika Menas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Laisvalaikis
Atvėsus orams ir užšalus sekliesiems šalies vandens telkiniams, aplinkosaugininkai primena žvejams mėgėjams, kad privalu laikytis žvejybos ant ledo reikalavimų ir elgtis atsakingai. Artimiausiomis dienomis, kaip praneša Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LHMT), ledo danga jau susidarys ir vidutinio gylio ežeruose. Ledas laikomas nesaugiu, jeigu yra plonesnis nei 7 cm. Jis formuojasi nuo priekrantės zonos, todėl yra saugus tik...
Laisvalaikis
Arbata yra vienas populiariausių gėrimų visame pasaulyje, tad nenuostabu, jog metuose egzistuoja ypatinga diena, skirta būtent šiam gėrimui. Tai – gruodžio 15-oji, Tarptautinė arbatos diena. Šios dienos sukūrimo idėja egzistavo daugelį metų, tačiau veiksmų buvo imtąsi prieš kiek daugiau nei dešimtmetį. Pirmieji šventiniai renginiai vyko 2005 metais Delyje ir 2006 metais Šri Lankoje. Tarptautinė arbatos diena nebuvo sukurta tam, kad tądien išgertumėte vienu...
Įvykiai
Daugiau kaip 40 Lietuvos profesinių sąjungų vieningai skelbia palaikymą mokytojams ir rengia masinę protesto akciją „Paskutinis skambutis“. Sekmadienį, 14 valandą numatomos eitynės ir protesto mitingas prie Vyriausybės. Su mokytojais ir už mokytojus. Šia akcija norima parodyti, kad pedagogai yra ne vieni ir  visuomenė solidarizuojasi su mokytojais ir kad  kiekvieno mokytojo reikalas tampa bendru reikalu.  14 valandą gyva žmonių grandine susikabins rankomis...
Įvykiai
Gruodžio 3 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyko padėkos vakaras, į kurį  susirinko daugiau nei keturi šimtai savanorių iš visos Lietuvos, paskyrusių savo laiko Lietuvai – įvairioms savanorystės veikloms. Filharmonijoje vyko vieno iš kertinių valstybės atkūrimo šimtmečio projektų „Šimtmečio dovanos“ finalinis renginys. Vos kiek daugiau nei prieš metus startavęs „Šimtmečio dovanų“ projektas suvienijo daugiau nei 400 000 žmonių, kurie Lietuvai padova...
Gamta
„Pastarąjį dešimtmetį Kalėdos daug dažniau būna su lietumi nei su sniegu. Aš sakyčiau, kad labiau reikėtų tikėtis Kalėdų be sniego“, – portalui LRT.lt sako VU Geomokslų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, klimatologas Justinas Kilpys. Kad per šventės galėsime džiaugtis sniegu, negarantuoja ir etnologas Libertas Klimka, kuris dar rudenį pasinaudojo liaudies išmintimi ir nuspėjo, kad žiema bus be didesnių šalčių.  Galimi staigūs svyravimai ir Kalėdos b...
Laisvalaikis
Pastaraisiais metais nuolat augantis vergų skaičius rodo, kad visuotinės žmogaus teisių deklaracijos skelbimai dėl vergovės ir prekybos žmonėmis uždraudimo gali virsti tuščiu garsu, jei tokiems reiškiniams nebus aktyviai priešinamasi. Tai, kad dabar nemažai civilizuoto pasaulio žmonių džiaugiasi laisve, yra didelis, neseniai iškovotas laimėjimas, dalinė pergalė prieš vieną nemaloniausių ir seniausių institucijų – vergovę. Ji buvo žinoma visuose žemynuose (...
Laisvalaikis
Į Lietuvą, Vilniaus „Siemens“ areną, pirmą kartą atvykstančios trupės „The Illusionists“ magas portugalas Luis de Matos vadinamas Magijos meistru. Jis magijos klasikos ekspertas, sukaupęs daugiau nei 5 tūkst. magijos knygų, parašytų nuo XVI a., biblioteką ir pelnęs ne vieną dešimtį garbių apdovanojimų. Per futbolo stadiono Porto mieste, Portugalijoje, atidarymą jis vienu metu pradangino 52 001 šilkinę nosinaitę ir pateko į Gineso rekordų istoriją. „Aš esu...
Įvykiai
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 28 d. priėmė nutartį civilinėje byloje, kurioje nagrinėjo UAB „Small Planet Airlines" vadovo prašymą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei. Spręsdamas klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas vertino įmonės pateiktus restruktūrizavimo plano metmenis, teikiamus finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, taip pat - įmonės mokumą ir veiklos tęstinumą. Teismas nustatė, kad bendrovė, turėdama te...
Laisvalaikis
Jokių patvirtintų žinių apie Šv. Kotrynos asmenybės istoriškumą nėra. Anot legendos, ji turėjo būti gimusi ir gyvenusi Aleksandrijos mieste Egipte III a. pb. − IV a. pr. Tyrinėtojas Joseph Simon Assemani (1687–1768) siejo ją su istorine kilminga Aleksandrijos moterimi, kuriai buvo pasiūlyta tapti imperatoriaus Maksentijaus meiluže, tačiau jinai atsisakė. Po to buvo persekiota imperatoriaus, jos turtas konfiskuotas, pati ištremta. Rufinas Akvilietis ją vadi...